1554 m. pavasaris

Tuo metu kursavau tarp karalienės ir ledi Elžbietos apartamentų, bet niekur nesijaučiau jaukiai. Karalienė buvo nešneki ir ryžtingai nusiteikusi. Ji žinojo, kad Elžbietai reikės mirti dėl išdavystės, tačiau nepajėgė nusiųsti merginos į Tauerį. Taryba, tardžiusi princesę, liko įsitikinusi, kad princesė apie sąmokslą viską žinojo, kad buvo viena iš jo įkvėpėjų, kad būtų laikiusi Ašridžą šiaurėje, kol maištininkai pasieks Londoną iš pietų, ir — kas blogiausia — kad pasikvietė maištininkus remti Prancūziją. Tik londoniečių ištikimybės dėka karalienė išsaugojo sostą, o princesė laikoma suimta, o ne atvirkščiai.

Nors ir visų primygtinai raginama, karalienė nenorėjo apkaltinti Elžbietos išdavyste dėl sumaišties, kurią galėtų sukelti jos teismas. Jai kėlė nerimą žmonių, išėjusių pasodinti Elžbietos į sostą, skaičius. Niekas negalėjo nuspėti, kiek dar sukils, kad išgelbėtų jai gyvybę. Trisdešimt vyrų buvo nuvaryti namo į Kentą ir pakarti savo miestuose bei kaimuose, tačiau neabejotinai bus šimtai, norinčių užimti jų vietą, jeigu protestantė princesė bus nusiųsta ant ešafoto.

Bet užvis blogiausia, kad karalienė Marija pati negalėjo prisiversti paskelbti nuosprendį. Ji vylėsi, kad Elžbieta atvyks į rūmus atgailaujanti, ir jos susitaikys. Ji tikėjosi, kad sesuo suprato, jog ji yra stipresnė: sugeba sukelti sostinę prieš pusę Elžbietos Kento. Tačiau princesė neprisipažino, nemaldavo sesers pasigailėti. Išdidi ir atkakli ji prisiekinėjo, kad niekuo nenusikalto, o Marija nepajėgė klausytis tokio melo iš jos lūpų. Ne vieną valandą pasirėmusi ant rankų karalienė prarymojo ant savo klaupto, žvelgdama į Nukryžiuotąjį, melsdama patarimo, kaip jai elgtis su išdavike seserimi.

— Ji būtų nuritusi jums galvą per kelias minutes, — tiesiai rėžė Džeinė Dormer, kai atsistojusi nuo žemės karalienė priėjo prie židinio ir atsirėmusi į akmeninę jo sienelę pažvelgė į liepsnas. — Ji būtų nuritusi jums galvą nuo pečių tą pačią akimirką, kai užsidėtų jūsų karūną. Jai nerūpėtų, ar pavydite jai, ar esate kalta dėl sukilimo. Ji būtų nužudžiusi jus vien todėl, kad esate jos įpėdinė.

— Ji yra mano sesuo, — atsiliepė Marija. — Aš išmokiau ją vaikščioti. Aš laikiau už rankų, kai ji šleivojo. Negi dabar turiu siųsti ją į pragarą?

Džeinė Dormer nusivylusi patraukė pečiais ir paėmė siuvinį.

— Melsiu patarimo, — tyliai pratarė karalienė. — Turiu rasti būdą, kaip sugyventi su Elžbieta.

Kovą šalčiai atsitraukė, dangus ankstėliau brėkšdavo ir vėliau sutemdavo. Dvaras stypčiojo ant pirštų galiukų, laukdamas, koks likimas ištiks princesę. Elžbietą beveik kasdien tardė patarėjai, bet karalienė nenorėjo susitikti su ja asmeniškai. „Negaliu”, — atsakė ji, ir aš supratau, kad ji drąsina save pasiųsti Elžbietą į teismą, iš kurio tiesus kelias prie trinkos.

Įrodymų tarybai užteko, dėl to galėjo pakarti net tris žmones, tačiau karalienė laukė. Prieš pat Velykas apsidžiaugiau gavusi tėvo laišką, kuriame jis prašė atsiprašyti savaitėlei iš tarnybos ir pagyventi knygynėlyje, nes jis negaluoja ir nepajėgia atverti langinių. Jis liepė nesirūpinti, nes tai paprasčiausias peršalimas, be to, Danielis užsukąs kiekvieną dieną.

Mane truputį suerzino žinia, kad Danielis nuolat ten sukiojasi, bet nunešiau laišką karalienei ir jos išleista įsimečiau atsargines kelnes, švarių baltinių komplektą ir pasukau į princesės apartamentus.

— Karalienė išleido mane namo, pas tėvą, — atsakiau prieš ją atsiklaupusi.

Iš kambario virš galvos buvo girdėti triukšmas. Virš Elžbietos miegamojo buvo perkelta princesės pusseserės Margaretos Dagias virtuvė ir pamiršta duoti nurodymus dirbti tyliau. Sprendžiant iš garso, virėjams parūpinta papildomų puodų, kad galėtų jais tarškinti. Gaižiaveidė ledi Margareta Tiudor reikšmingai priartėtų prie sosto, jeigu Elžbieta mirtų, todėl turėjo pretekstą stengtis įstumti pusseserę į nervinį išsekimą.

Elžbieta susiraukė, išgirdusi džeržgesį.

— Iškeliauji? Kada sugrįši?

— Po savaitės, jūsų prakilnybe.

Ji linktelėjo, ir aš nustėrau pamačiusi, kad ji kramto lūpas, lyg stengtųsi nepravirkti.

— Ar tau būtina vykti, Hana? — vos girdimai paklausė ji.

— Būtina, — atsakiau. — Tėvas serga, peršalęs. Privalau juo pasirūpinti.

Princesė nusisuko ir atbula ranka persibraukė per akis.

— Viešpatie, jaučiuosi kaip kūdikis, atskiriamas nuo žindyvės!

— Kas nutiko? — paklausiau. Nebuvau mačiusi jos tokios nusiminusios. Mačiau sutinusią, ligotą, gulinčią lovoje, tačiau netgi tuomet jos akyse žibėjo gudrios ugnelės. — Kas yra?

— Iš baimės esu suledėjusi iki kaulų smegenų, — paaiškino Elžbieta. — Sakau tau, Hana, jeigu baimė būtų šaltis ir tamsa, gyvenčiau neaprėpiamose Rusijos platybėse. Niekas neužsuka pas mane, tik apklausti, niekas neliečia manęs, tik sodindami į vietą tardyti. Niekas nesišypso man, tik spokso, tarsi permatytų kiaurai. Vieninteliai draugai, kuriuos turėjau, ištremti, įkalinti arba nubausti mirtimi. Man vos dvidešimt metų, bet esu visiškai viena. Esu tik jauna mergina, bet neturiu, kas mane mylėtų ir manimi rūpintųsi. Manęs nevengi tik tu ir Keitė, o dabar ir tu išvyksti.

— Aš turiu aplankyti tėvą, — atsakiau, — bet sugrįšiu, kai tik jis pasveiks.

Ji atsisuko ne kaip įžūli princesė, ne niekinama protestantė aistringai katalikiškame dvare. Aš išvydau jauną moterį, vienišą moterį be motinos ir tėvo, be draugų. Merginą, bandančią rasti jėgų sutikti mirtį, kuri ateis netrukus.

— Juk tu sugrįši pas mane, tiesa, Hana? Aš pripratau prie tavęs. Be tavęs ir Keitės daugiau nieko neturiu. Prašau tavęs kaip draugė, ne kaip princesė. Ar sugrįši?

— Taip, — pažadėjau. Paėmiau ją už rankos. Ji nemelavo, kad jai šalta, nes ranka buvo ledinė tarsi mirusios. — Prisiekiu, kad grįšiu.

Ji spustelėjo man ranką šaltais drėgnais pirštais.

— Galbūt pagalvosi, kad aš bailė, — tarė ji, — bet prisiekiu, Hana, be draugiško veido neįstengiu išlikti drąsi. Manau, netrukus man prireiks daug drąsos. Prašau sugrįžti pas mane. Kuo greičiau.

Tėvo spaustuvėlės langines radau užvertas, nors buvo tik ankstyva popietė. Įsukusi į gatvelę paspartinau žingsnį, pirmą kartą pagauta baimės, kad tėvas mirtingasis kaip ir Robertas Dadlis, ir niekas nepasakys, kiek jam dar liko gyventi.

Danielis kaip tik kišo paskutinių langinių kaištį ir išgirdęs skubius žingsnius atsigręžė.

— Gerai, — tarstelėjo. — Užeik į vidų.

Paėmiau jį už rankos.

— Danieli, ar jis labai serga?

Jis spustelėjo man pirštus.

— Eikim vidun.

Įėjau į knygynėlį. Nuo prekystalio buvo nurinktos knygos, spaustuvės kambarėlyje viešpatavo tyla. Netvirtais laipteliais krautuvėlės gale pakilau į antrą aukštą ir pažvelgiau į žemą lovelę kamaraitės kampe, bijodama pamatyti nepajėgiantį pastovėti tėvą.

Lova buvo užversta popieriais ir drabužiais. Priešais ją stovėjo tėvas. Iškart supratau, kad jis ruošiasi ilgai kelionei.

— O, ne, — tariau.

Tėvas pasisuko į mane.

— Metas kraustytis, — atsakė jis. — Ar tave išleido savaitei?

— Taip, — atsakiau, — bet tikisi, kad sugrįšiu. Aš atbėgau čia išsigandusi, kad sergi.

— Vadinasi, turime savaitę, — atsakė jis, nekreipdamas dėmesio į mano nusiskundimą. — Daugiau nei pakankamai, kad pasiektume Prancūziją.

— Ir vėl? — atšoviau. — Sakėte, kad liksime gyventi Anglijoje.

— Čia nesaugu, — įsikišo Danielis, įžengdamas į kambarėlį įkandin manęs. — Ruošiamasi karalienės vestuvėms, o Ispanijos princas Pilypas su savimi atsiveš inkviziciją. Jau dabar ant kiekvieno gatvės kampo po kartuves, kiekviename kaime dirba po informatorių. Negalime čia pasilikti.

— Sakei, gyvensime kaip anglai, — kreipiausi pirma į jį, po to į tėvą. — Kartuvės skirtos išdavikams, o ne eretikams.

— Šiandien ji kabina išdavikus, rytoj kars eretikus, — griežtai pasakė Danielis. — Ji suprato, jog vienintelis būdas išsilaikyti soste — pralieti kraują. Ji nukirsdino savo pusseserę, nužudys savo seserį. Negi manai, kad bent sekundę dvejos prieš pakardama tave?

Papurčiau galvą.

— Ji nežudo Elžbietos, ji siekia parodyti jai gailestingumą. Ir kaltas ne Elžbietos tikėjimas, o jos nepaklusnumas. Mes juk esame paklusnūs pavaldiniai. O manimi Marija žavisi.

Danielis paėmęs mane už rankos nusivedė prie rankraščių ritiniais nuklotos lovos.

— Matai? Dabar jie visi — draudžiama literatūra, — pasakė jis. — Tai tavo tėvo turtas, tavo kraitis. Kai tavo tėvas atvyko į Angliją, šie rankraščiai buvo jo biblioteka, didžioji jo kolekcija, o dabar jie virto įkalčiais prieš jį. Ką mums su jais daryti? Sudeginti, kol jie nesudegino mūsų?

— Išsaugoti geresniems laikams, — pasiūliau, kaip tikra bibliotekininko duktė.

Vaikinas papurtė galvą.

— Jiems niekur nebus saugu, kaip nėra saugu jų savininkui šalyje, kurią valdo Ispanija. Turime iškeliauti ir pasiimti juos su savimi.

— Kur mes keliausime? — sušukau. Sudejavau kaip vaikas, pavargęs nuo ilgo kratymosi.

— Į Veneciją, — atsakė jis. — Pirma į Prancūziją, paskui į Italiją ir Veneciją. Aš studijuosiu Paduvoje, tavo tėvas galės atsidaryti knygyną Venecijoje, ten būsime saugūs. Italams patinka mokytis, jų miestas knibžda mokslininkų. Tavo tėvas vėl galės pirkti ir pardavinėti knygas.

Laukiau, žinodama, ką išgirsiu toliau.

— Ir mes susituoksime, — tęsė jis. — Susituoksime, kai tik pasieksime Prancūziją.

— O tavo mama ir seserys? — paklausiau. Gyvenimo su jomis bijojau ne mažiau nei santuokos.

— Šiuo metu jos kraunasi daiktus, — atsakė Danielis.

— Kada išvykstame?

— Po dviejų dienų, auštant. Verbų sekmadienį.

— Kodėl taip greitai? — aiktelėjau.

— Nes jau ir dabar klausinėja.

Spoksojau į Danielį nepajėgdama įsiklausyti į žodžius, bet jau apimta siaubo, kad baisiausi mano košmarai ima pildytis.

— Atkasė mano tėvą?

— Atėjo į krautuvėlę ieškoti Džono Di, — tyliai paaiškino jis. — Išsiaiškino, kad jis siųsdavo knygas lordui Robertui. Žinojo, kad jis susitiko su princese ir išpranašavo jaunojo karaliaus mirtį, o tai jau yra išdavystė. Jie norėjo pamatyti, kokias jo knygas sutikau pasaugoti knygyne.

Ėmiau grąžyti rankas.

— Knygas? Kokias knygas? Ar jos paslėptos?

— Saugiai laikau rūsyje, — atsakė jis. — Bet suras jas, jeigu atlups grindis.

— Kodėl saugote uždraustą literatūrą? — sušukau supykusi. — Kodėl saugote Džono Di knygas?

Tėvas neatrodė supykęs.

— Nes visos knygos pasidaro draudžiamos, kai šalyje įsiviešpatauja siaubas. Kartuvės pakampėse, draudžiamų skaityti knygų sąrašas. Viskas susiję. Džonas Di su lordu Robertu, net Danielis ir aš, netgi tu, mano vaikeli, esi mokslo žmogus, susitepęs žiniomis, kurios netikėtai atsidūrė už įstatymo ribų. Kad uždraustų mums skaityti draudžiamas knygas, turės supleškinti visus rankraščius. O kad neleistų galvoti draudžiamų minčių, turės nuristi mums galvas.

— Išdavyste mūsų neapkaltinsi, — spyriausi aš. — Lordas Robertas tebėra gyvas, Džonas Di taip pat. Jie kaltinami išdavyste, o ne dėl eretiško mąstymo. Karalienė gailestinga...

— O kas bus, kai Elžbieta prisipažins? — drėbė man Danielis. — Kai įvardins savo draugus išdavikus, ne vien Tomą Vajetą, bet ir Robertą Dadlį, Džoną Di, galbūt netgi tave. Ar niekada nenešei jai žinutės, nedarei jai paslaugos? Gali prisiekti?

Atsakiau ne iš karto.

— Ji niekuomet neprisipažins. Ji žino, kokia išpažinties kaina.

— Ji — moteris. — Danielis abejojo princese. — Įbaugins ją, pažadės atleisti, ir Elžbieta viską išklos.

— Tu visai jos nepažįsti, nieko apie tai neišmanai! — užsiplieskiau. — Aš ją pažįstu. Tą merginą nelengva įbauginti, dar daugiau, baimė nepriveda jos prie ašarų. Išsigandusi ji kausis kaip įniršusi katė. Ji ne iš tų, kurios pasiduoda ir apsižliumbia.

— Ji tik moteris, — nepasidavė Danielis. — Be to, ji susipainiojusi su Dadliu, Di, Vajetu ir visais kitais. Aš tave įspėjau. Sakiau, kad žaisdama rūmuose dvigubą žaidimą sukelsi pavojų sau ir mums visiems, o dabar nukreipei grėsmę į mūsų duris.

Aš dusau iš įsiūčio.

— Kokias duris? Mes neturime durų! Mes esame atviras kelias, mes — jūra iki Prancūzijos. Vėliau trauksim per Prancūziją kaip elgetų šeima, nes tu, baily, bijai savo paties šešėlio.

Jau maniau, kad Danielis man smogs. Jo ranka pakilo, bet paskui sustingo ore.

— Man labai gaila, kad prie tėvo vadini mane bailiu, — kone išspjovė tuos žodžius. — Man gaila, kad tu mane, savo būsimą vyrą, taip niekini, niekini vyrą, kuris siekia išgelbėti tave ir tavo tėvą nuo išdaviko mirties. Kad ir ką apie mane galvotum, įsakau padėti susikrauti daiktus tėvui ir būti pasiruošusiai.

Įtraukiau oro smarkiai plakančia širdimi.

— Aš niekur nevykstu, — atšoviau.

— Dukra! — pradėjo mano tėvas.

Atsigręžiau į jį.

— Jūs keliaukite, tėve, jeigu norite. Bet aš nebėgsiu nuo pavojaus, kurio nematau. Esu rūmų ir pačios karalienės favoritė, nejaučiu iš jos jokios grėsmės ir esu per menka, kad atkreipčiau tarybos dėmesį. Nemanau, kad ir jums gresia koks nors pavojus. Prašau, nepalikite visko, ką čia pasiekėme. Neverskite vėl bėgti.

Tėvas apkabino mane ir priglaudė mano galvą prie peties. Nurimau prie jo ir ėmiau gailėtis, kad nebesu maža mergytė, kuri bėgdavo pas jį ieškodama pagalbos, kuri tikėjo, kad visi jo sprendimai teisingi. „Sakėte, kad mes liksime čia, — sušnibždėjau. — Sakėte, kad čia bus mano namai.”

— Queriday mes turime iškeliauti, — tyliai atsakė tėvas. — Aš nė kiek neabejoju, kad jie ateis. Iš pradžių ieškodami maištininkų, vėliau — protestantų, dar vėliau — mūsų.

Pakėlusi galvą atsitraukiau nuo jo.

— Tėve, negaliu visą gyvenimą bėgti. Aš trokštu namų.

— Dukrele mano, mes esame žmonės, kurie neturi namų.

Stojo tyla.

— As nenoriu priklausyti žmonėms, kurie neturi namų, — tariau. — Mano namai rūmuose, dvare turiu draugų, mano vieta čia. Nenoriu keliauti į Prancūziją ir Italiją.

Tėvas patylėjęs pasakė:

— Bijojau, kad tai pasakysi. Nenoriu tavęs versti. Esi laisva pati spręsti, mano dukra. Bet aš norėčiau, kad keliautum su manimi.

Danielis paėjo kelis žingsnius prie palėpės lango, atsisuko ir pažvelgė į mane.

— Hana Verde, tu esi pažadėtoji mano žmona, ir aš įsakau tau keliauti su manimi.

Sukaupusi drąsą atšoviau:

— Aš niekur nevyksiu.

— Tuomet mūsų sužadėtuvės bus nutrauktos.

Tėvas pakėlė ranką lyg prieštaraudamas, bet nieko nepasakė.

— Na ir tegu! — atšoviau. Mane pervėrė šaltukas.

— Ar nori, kad mūsų sužadėtuvės būtų nutrauktos? — paklausė Danielis dar kartą, lyg negalėdamas patikėti, kad jį atstumiu. Jo pasipūtimas padėjo man apsispręsti.

— Aš noriu, kad mūsų sužadėtuvės būtų nutrauktos, — atsakiau tokiu pat ramiu balsu. — Atleidžiu tave nuo tavo pažado ir prašau atleisti mane nuo manojo.

— Tai lengva, — užsiplieskė jis. — Atleidžiu, tave, Hana, ir tikiuosi, kad tau niekuomet nereikės to gailėtis.

Apsisukęs ant kulno jis nudrožė prie laiptų. Sustojo.

— Nepaisant to, padėsi savo tėvui, — įsakmiai tarė jis. — Aš nekerštausiu. Gali keliauti tik kaip jo dukra.

— Aš nepersigalvosiu, — atrėmiau. — Ir nereikia man aiškinti, kad turiu padėti tėvui. Aš esu gera duktė ir būsiu gera žmona tinkamam vyrui.

— Ir kas gi galėtų juo tapti? — nusišaipė Danielis. — Vedęs ir nuteistas išdavikas?

— Na, na, — tyliai sudraudė tėvas. — Jūs sutarėte išsiskirti.

— Man labai gaila, kad esi tokios nuomonės apie mane, — šaltai atšoviau. — Aš pasirūpinsiu tėvu ir padėsiu jam iškeliauti, kai atvažiuosi su vežimu.

Danielis nudundėjo laiptais. Pokštelėjus durims, jo žingsniai nutilo.

Kitas dvi dienas mes dirbome beveik nepersimesdami žodžiu. Padėjau tėvui surišti knygas, rankraščius susukome į ritinius ir sukišome į statines, kurias sustūmėme už preso spaustuvėje. Tėvas pasiimsiąs tik brangiausius leidinius, likusios knygos iškeliaus vėliau.

— Kaip norėčiau, kad vyktum kartu, — nuoširdžiai prisipažino jis. — Tu per jauna pasilikti čia viena.

— Mane saugo karalienė, — atsakiau. — O rūmuose yra šimtai tokio paties amžiaus žmonių.

— Tu esi ta, kuriai lemta liudyti, — karštai sušnibždėjo jis. — Turėtum būti su savo tauta.

— Kuriai lemta liudyti? — perklausiau su kartėliu. — Greičiau ta, kuriai nelemta turėti namų. Kuriai lemta visuomet rankioti brangiausią turtą ir viską metus iškeliauti. Būti per žingsnį nuo laužo ir budelio kilpos.

— Geriau būti per žingsnį, — šelmiškai pastebėjo tėvas.

Mes dirbome iki paskutinio vakaro. Kai tėvas atsisakė valgyti, supratau, kad jis gedi manęs kaip prarastos dukros. Auštant išgirdau gatve atidardant ratus. Dirstelėjusi pro langelį pastebėjau tamsaus vežimo siluetą, slenkantį pas mus, ir Danielį, vadeliojantį du kresnus arklius.

— Štai ir jie, — tyliai pasakiau tėvui, puldama nešti dėžes pro duris. Vežimas sustojo šalia manęs, ir Danielis švelniai nustūmė mane į šoną. „Aš paimsiu“, — pasakė. Jis sukėlė dėžes į vežimo galą, kuriame pastebėjau keturis blyškius veidus: jo motiną ir tris seseris. „Sveiki”, — burbtelėjau ir grįžau į krautuvėlę.

Jaučiausi tokia nelaiminga, kad vos įstengiau suvilkti iš spaustuvės dėžes prie vežimo ir perduoti Danieliui. Tėvas stovėjo pasirėmęs kakta į mūsų namo sieną.

— Presas, — tyliai ištarė jis.

— Aš pasirūpinsiu, kad jis būtų išgabentas, saugiai paslėptas ir išsaugotas, — pažadėjau. — Kaip ir visa kita. Kai nuspręsite grįžti, presas lauks jūsų, ir mes galėsime viską pradėti iš naujo.

— Mes negrįšime, — tarė Danielis. — Ši šalis taps Ispanijos dominija. Kaip čia galėtų būti saugu? Kaip tu čia jausies saugi? Manai, inkvizitoriai neturi atminties? Manai, tavo vardo nėra eretikų ir pabėgėlių sąrašuose? Jie įsigalės čia, įkurs kiekviename krašto mieste teismus. Manai, tu ir tavo tėvas sugebėsite jų išvengti? Neseni atvykėliai iš Ispanijos? Verdės pavarde? Negi tikrai tikiesi praslysti kaip anglė, vardu Hana Gryn? Šitaip kalbėdama, šitaip atrodydama?

Užsidengiau rankomis veidą, norėjau užspausti delnais ausis.

— Dukra, — ištarė tėvas.

Tai buvo nepakeliama.

— Gerai, — sušukau iš pykčio ir nevilties. — Gana! Gerai! Važiuoju.

Tą pergalingą savo akimirką Danielis nieko nepratarė, jis net nenusišypsojo. Tėvas sumurmėjo: „Šlovė Viešpačiui”, stvėrė dėžę lyg būtų dvidešimtmetis ir įkėlė į vežimo galą. Po kelių minučių viskas buvo paruošta, ir aš rakinau knygyno duris raktu.

— Mes sumokėsime nuomą už kitus metus, — nusprendė Danielis. — Tuomet galėsime vėliau pergabenti likusius daiktus.

— Tempsi spaustuvės presą per Angliją, Prancūziją ir Italiją? — sušnypščiau.

— Jeigu reikės, taip, — atsakė jis.

Tėvas atsisėdo vežimo gale ir ištiesė man ranką. Į mane pasisuko trys balti, tušti ir priešiški Danielio seserų veideliai. „Tai ji važiuoja dabar?” — paklausė kažkuri.

— Padėk man susitvarkyti su arkliais, — skubiai paprašė Danielis, ir aš, paleidusi galinį vežimo bortą, priėjau prie arklio galvos.

Mes vedėme juos, nerangiai statančius kanopas ant nuošalios gatvelės grindinio akmenų, kol pasiekėme plačią Flyto gatvę ir pasukome miesto link.

— Kur mes važiuojame? — paklausiau.

— Į prieplauką, — paaiškino Danielis. — Ten potvynio laukia laivas, išpirkau kelionę į Prancūziją.

— Aš galiu pati užsimokėti, — pasakiau.

Jis kreivai man šyptelėjo.

— Už tave jau sumokėjau. Žinojau, kad keliausi.

Sugriežiau dantimis, išgirdusi tokį išdidų pareiškimą, timptelėjau eržilo vadeles ir paraginau: „Nagi, judinkis!”, lyg gyvulys dėl to būtų kaltas. Kai jis pajuto po kanopomis tvirtą gatvės pagrindą ir ėmė žengti lygiau, užšokau ant vežiko suolelio. Po kelių akimirkų prie manęs šastelėjo Danielis.

— Nenorėjau tavęs erzinti, — pasakė jis. — Tik norėjau pasakyti, jog neabejojau, kad pasielgsi teisingai. Juk negali palikti savo tėvo ir savo tautos, kad amžinai gyventum tarp svetimšalių.

Papurčiau galvą. Šaltoje ryto šviesoje, iš drykstančio Temzės rūko niro didingi namai su puikiais sodais iki pat vandens, stovintys palei upę. Visais jais man teko grožėtis kaip mylimai karalienės svitos narei. Kai įžengėme į miestą, dar besirąžantį po miegų, pamačiau iš kepyklos krosnių besirangantį dūmą, pravažiavome smilkalais prakvipusią šventojo Pauliaus katedrą ir išsukome į pažįstamą kelią Tauerio link.

Kai apsauginės sienos šešėlis krito ant mūsų vežimo, Danielis suprato, kad galvoju apie Robertą Dadlį. Pakėliau akis virš sienos, kur styrojo didžiulis baltas bokštas tarsi iškeltas pagrūmoti dangui, tarsi liudijantis, jog tas, kam priklauso Taueris, turi ir patį Londoną, o teisybė ir gailestingumas su tuo niekaip nesusiję.

— Galbūt jam pavyks išsukti uodegą, — tarstelėjo Danielis.

Nusigręžiau.

— Aš juk važiuoju, taip? — paklausiau abejingai. — Tau dar negana?

Viename iš bokšto langų spingsojo ugnelė, mažos žvakės liepsna. Pagalvojau apie Robertą Dadlį, prisitraukusį prie lango stalą su kėde. Mąsčiau, kaip jis blaškosi, negalėdamas užmigti naktį, rengiasi jo laukiančiai mirčiai, gedi tų, kurie pasitiko savąją, dreba dėl tų, kurių dar laukia paskutinioji, kaip princesės Elžbietos, laukia ryto, kada jam praneš, kad ši diena jam paskutinė. Spėliojau, ar jis nujaučia, kad čia, tamsoje, važiuoju pro šalį, trokšdama būti su juo, išduodama jį su kiekvienu stambių arklių žingsniu.

— Lik, — pasiūlė Danielis tyliai, lyg būčiau krustelėjusi savo vietoje. — Nieko nebegali pakeisti.

Nuleidusi rankas likau bukai spoksoti į storiausias pilies sienas ir užtvertus vartus, kai važiavome apie Tauerį ir pagaliau pasiekėme krantinę.

Viena Danielio sesuo iškišo galvą iš vežimo galo.

— Mes jau vietoje? — paklausė ji spigiu iš baimės balseliu.

— Beveik, — švelniai atsakė Danielis. — Susipažink su savo naująja sesute, Hana. Čia Marija.

— Sveika, Marija, — pasveikinau.

Ji linktelėjo ir liko vėpsoti į mane tarsi į kokią Bartolomės mugės išsigimėlę. Įvertino brangų mano apsiaustą, puikios kokybės baltinius, tviskančius batus ir siuvinėtas kelnes. Netarusi nė vieno žodžio ji apsisuko ir šlumštelėjo į vežimą pasikuždėti su seserimis. Netrukus išgirdau prislopintą jų kikenimą.

— Ji drovi, — tarė Danielis. — Ji nenorėjo pasirodyti storžievė.

Aš ne kiek neabejojau, kad Marija tyčia norėjo pasirodyti nemandagi, bet nebuvo prasmės jam sakyti. Aš tik dar labiau susisupau į apsiaustą ir stebėjau srovę, kai vežimas slinko krantine į prieplauką.

Netikėtai pakėlusi akis prieš srovę pamačiau vaizdą, kuris privertė ranka sulaikyti Danielį.

— Sustok!

Jis neskubėjo įtempti vadelių.

— Kodėl? Kas nutiko?

— Sustok, sakau! — surikau. — Matau kai ką upėje.

Tada jis sustabdė arklius, šie pasisuko, ir aš pamačiau karališką baržą be karalienės vėliavos. Pačios karalienės Marijos laivą, bet be karalienės. Būgnas lydėjo ritmingus irkluotojų mostus, baržos priekyje juodavo tamsi figūrėlė, o iš priekio ir gale po vieną vyrą su gobtuvu tyrė krantus, kad nebūtų jokių netikėtumų.

— Atrodo, gabena Elžbietą, — spėjau.

— Negali būti tikra, — atsakė Danielis, metęs į mane žvilgsnį. — Jeigu ir gabena? Mes su tuo nesusiję. Juk turėjo ją suimti, kai Vajetas...

— Jeigu barža įsuks į Tauerį, joje plaukia princesė, vadinasi, ji keliauja mirti, — atšoviau. — O lordas Robertas mirs kartu su ja.

Danielis norėjo pliaukštelėti vadelėmis, kad kinkinys pajudėtų iš vietos, bet aš uždėjau ranką ant jo riešo.

— Po galais, leisk man pažiūrėti, — iškošiau.

Jis truputį palaukė. Mums bežiūrint barža pasuko ir pasigalynėjusi su potvynio banga nuplaukė į Tauerį. Pakilo tamsūs vandens vartai — sunkios nuleidžiamosios grotos, saugančios tvirtovę iš upės pusės. Akivaizdu, kad šis apsilankymas iš anksto suplanuotas, slaptas. Barža įplaukė, grotos nusileido, ir vėl viskas nuščiuvo, tik tamsus vanduo sruvo palei mus. Atrodė, jog tylios baržos ir dviejų sargybinių jos galuose niekada nebuvo.

Aš nuslydau žemėn ir atsirėmiau į priekinį vežimo ratą užmerkusi akis. Galėjau įsivaizduoti tą sceną aiškiai, tarsi dienos šviesoje: Elžbieta ginčijasi, vilkina ir kovoja dėl kiekvienos papildomos minutės nuo vandens vartų iki kambarėlio, kuris jos laukia paruoštas Taueryje. Mačiau, kaip ji kovoja dėl kiekvienos smėlio kruopelytės laikrodyje, kaip darė anksčiau ir darys visuomet. Mačiau, kaip ji derasi dėl visko. Ir kaip atsidūrusi kambaryje pažvelgia į pievelę, kur aštriausiu, kokį sugebėjo rasti, prancūzišku kalaviju buvo nukirsta galva jos motinai ir kur dabar jai pačiai stato ešafotą, jos mirties vartus.

Danielis išdygo prie manęs.

— Turiu eiti pas princesę, — pasakiau atsimerkusi tarsi iš sapno. — Privalau eiti. Pažadėjau, kad sugrįšiu pas ją, o dabar ji visai prie mirties. Negaliu sulaužyti pažado, duoto mirštančiai moteriai.

— Tave susies su jais, — karštai sušnypštė jis. — Kai ims karti tarnus, būsi viena iš jų.

Aš nesiteikiau jam atsakyti, nes kažkas nedavė man ramybės.

— Ką minėjai apie Vajetą?

Jis nuraudo. Supratau, kad jis gailisi prasižiojęs.

— Nieko.

— Sakei. Kai pamatei baržą. Kažką prasitarei apie Vajetą. Kas yra?

— Jis buvo teisiamas, pripažintas kaltu ir pasmerktas mirti, — išpoškino Danielis. — Jie turi jo prisipažinimą, kuris pasmerks Elžbietą.

— Tu žinojai tai ir slėpei nuo manęs?

— Taip.

Uždengiau apsiaustu savo tamsias kelnes ir apėjau aplink vežimą.

— Kur eini? — Danielis sugriebė mane už alkūnės.

— Išsikraunu savo krepšį ir keliauju į Tauerį, pas Elžbietą, — atsakiau. — Liksiu su ja iki jos mirties, o paskui susirasiu jus.

— Negali viena pati keliauti į Italiją, — staiga įniršęs atšovė jis. — Negali manęs šitaip nepaisyti. Esi mano sužadėtinė, aš tau papasakojau savo planus. Matai, mano seserys, mano mama — visos jos man paklūsta. Ir tu turi apklusti.

Sugriežusi dantimis atsisukau į jį kaip vaikinas, o ne mergina su kelnėmis.

— Matai, aš tau nepaklustu, — atrėmiau. — Matai, aš ne tokia kaip tavo seserys. Matai, netgi jei būčiau tavo žmona, nepriverstum manęs paklusti. O dabar patrauk savo ranką. Manęs neįbauginsi. Aš esu ištikima karalienės tarnaitė, mane paliesti — išdavystė. Palik mane ramybėje!

Mano tėvas išsiropštė iš vežimo, pridurmui išvirto ir Danielio sesuo Marija, pagyvėjusiu iš susijaudinimo veidu.

— Kas čia vyksta? — pasiteiravo tėvas.

— Ledi Elžbieta ką tik buvo nuplukdyta į Tauerį, — paaiškinau. — Mačiau, kaip karalienės barža dingo už vandens vartų. Esu įsitikinusi, kad joje buvo princesė. Aš pažadėjau jai sugrįžti. Būčiau sulaužiusi tą pažadą, jeigu vykčiau su jumis, bet dabar, kai princesė Taueryje, pasmerkta mirti, negaliu jos palikti. Man tai garbės reikalas ir aš pasiliksiu.

Tėvas atsisuko į Danielį, laukdamas jo sprendimo.

— Tai nesusiję su Danielių, — tęsiau, stengdamasi neišduoti savo įsiūčio. — Nėra ko į jį žiūrėti. Tai mano sprendimas.

— Mes plauksime į Prancūziją, kaip planavome, — ramiai atsakė Danielis, — bet palauksime tavęs Kalė. Mes palauksime, kol nukirsdins Elžbietą, ir tu galėsi mus pasivyti.

Dvejojau. Kalė yra Anglijos miestas, paskutinis fortas, likęs iš didžiulės Anglijos karalystės Prancūzijoje.

— Ar nebijai inkvizicijos Kalė? — paklausiau. — Jeigu inkvizitoriai ateis čia, jų orderiai pasieks ir tenai.

— Tokiu atveju mes nesunkiai pasieksime Prancūziją, — atsakė jis. — Turime būti atsargūs. Ar pažadi prie mūsų prisijungti?

— Taip, — atsakiau pajutusi, kaip užplūsta pyktis ir baimė vienu metu. — Taip, galiu pažadėti, kad atvyksiu, kai tik Elžbietai niekas nebegrės arba ji bus negyva.

— Aš grįšiu tavęs, kai išgirsiu, kad ji mirusi, — pažadėjo Danielis. — O kartu galėsime paimti ir spausdinimo presą bei likusias knygas.

Tėvas paėmė mane už rankų.

— Ar atvyksi, ąuerida? — švelniai paklausė jis. — Ar neapvilsi?

— Aš myliu jus, tėti, — sušnibždėjau. — Žinoma, kad atvyksiu. Bet aš myliu ir Elžbietą, o ji išsigandusi, todėl pažadėjau likti su ja.

— Tu myli ją? — paklausė jis nustebęs. — Protestantę princesę?

— Ji yra drąsiausia ir protingiausia iš mano pažįstamų moterų, ji primena gudrią liūtę, — atsakiau. — Aš myliu karalienę — jos negalima nemylėti, bet princesė yra it liepsna, prie kurios trokšti prisiglausti. O dabar ji išsigandusi, stovi ant mirties slenksčio — aš privalau likti su ja.

— Ką dabar ji sugalvojo? — patenkinta šnipštelėjo iš vežimo kažkuri Danielio sesuo. Marija pasislinko į šalį, ir aš išgirdau pasipiktinusį jų šnabždesį.

— Atiduok man mantą ir paleisk, — burbtelėjau Danieliui. Priėjusi prie vežimo galo ištariau: „Viso gero.”

Danielis numetė mano krepšį ant grindinio.

— Aš atvažiuosiu tavęs, — priminė.

— Taip, žinau, — atsakiau taip pat šaltai.

Tėvas pabučiavo man į kaktą ir uždėjo ranką ant galvos palaiminti, o paskui apsisuko netaręs nė žodžio ir grįžo į vežimą. Danielis palaukė, kol jis įsitaisys, ir stvėrė mane. Norėjau atsitraukti, bet jis prispaudė lūpomis prie burnos ir aistringai pabučiavo. Bučinys buvo tiek aistringas, tiek piktas, kad atsitraukiau nuo jo. Tik tada, kai jis mane paleido ir užšoko ant vežiko pasostės, jau vėl troškau jo bučinio, troškau antro. Bet buvo per vėlu ką nors sakyti, per vėlu ką nors keisti.

Danielis pliaukštelėjo vadelėmis, ir vežimas pralingavo pro mane. Likau Londone šaltą rytą su mažu krepšiu prie kojų, degančiomis lūpomis ir pažadu pasmerktai išdavikei princesei.

Tos dienos, virtusios savaitėmis Taueryje su princese, buvo sunkiausios mano gyvenime Anglijoje. Sunkiausios ne vien man, bet ir Elžbietai. Ji nugrimzdo į savotišką liūdesio ir baimės transą, kurio niekas negalėjo išsklaidyti. Ji žinojo, kad turės mirti, mirti toje pačioje vietoje, kur nukirto galvą jos motinai Anai Bolein, jos tetai Džeinei Ročford, pusseserėms Katerinai Hovard ir Džeinei Grėj. Į tą žemės lopinėlį jau prisigėrę tiek jos giminės kraujo, netrukus jis sugers ir jos. Ta vieta, nepažymėta jokiu akmenėliu pievelėje už Tauerio sienų, paslėpta po Baltojo bokšto šešėliu, tapo jos giminės moterų mirties vieta. Elžbieta pasijuto pasmerkta, vos tik prie jos priartėjo, ji buvo įsitikinusi, kad paraudusios nuo verkimo akys žvelgia į mirties vietą.

Tauerio prižiūrėtojas, iš pat pradžių įbaugintas jos atvykimo spektaklio — kurį Elžbieta išpildė iki galo, atsisėdusi ant laiptelių prie upės ir atsisakiusi eiti vidun per lietų, — dar labiau sunerimo, kai kalinė nugrimzdo į siaubingą neviltį, dar labiau įtikinamą, negu jos vaidinimas. Jai buvo leista vaikštinėti prižiūrėtojo sodelyje už aukštų kalėjimo sienų, bet po kurio laiko aplink vartelius ėmė sukiotis vaikinukas su gėlių puokštele. Kitą dieną jis vėl pasirodė, o trečią karalienės patarėjai iš baimės ir piktumo nutarė, kad nesaugu netgi leisti princesei pasivaikščioti, ir uždarė į Tauerį. Ji suko ratus po kambarius kaip liūtė, paskui atsigulusi ant lovos žiūrėjo į baldakimą ilgas valandas nepraverdama burnos.

Pamaniusi, kad princesė ruošiasi mirčiai, paklausiau, ar norėtų susitikti su kunigu. Ji pažvelgė į mane negyvu žvilgsniu, tarsi būtų pradėjusi merdėti nuo akių. Nepastebėjau jokios gyvybės kibirkštėlės, liko tiktai baimė.

— Ar jie prašė paklausti? — sušnibždėjo ji. — Kad atėjęs kunigas suteiktų paskutinį patepimą? Ar tai įvyks rytoj?

— Ne! — sušukau, vainodama save, kad viską dar labiau pabloginau. — Ne! Tik pamaniau, gal norėsite pasimelsti, kad sveika iš čia ištruktumėte.

Ji pasuko galvą į šaudymo angą, pro kurią buvo matyti pilko dangaus ruoželis ir vidun smelkėsi šaltas vėjas.

— Ne, — burbtelėjo ji. — Tik ne su kunigu, kurį ji man atsiųs. Marija kankino Džeinę ketinimu atleisti, tiesa?

— Karalienė tikėjosi, kad ji atsivers, — atsakiau, stengdamasi likti sąžininga.

— Ji pasiūlė Džeinei gyvybę mainais į jos tikėjimą. — Princesės lūpos persikreipė iš paniekos. — Koks pasiūlymas jaunai merginai! Marijai buvo pamoka, kai Džeinė rado drąsos atsisakyti.

Elžbietos žvilgsnis vėl aptemo, ji nusisuko į lovatiesę ant lovos.

— Aš neturiu tokios drąsos. Aš taip nemąstau. Aš privalau gyventi.

Per tą laiką, kol princesė laukė teismo, du kartus lankiausi rūmuose pasiimti drabužių ir pasirankioti naujienų. Pirmą kartą trumpai susitikau su karaliene, kuri šaltai paklausė, kaip gyvuoja kalinė.

— Pamėgink įkalbėti ją atgailai. Tik tai gali ją išgelbėti. Pasakyk, jeigu prisipažins, dovanosiu jai, ir taip ji išvengs trinkos.

— Pamėginsiu, — pažadėjau. — Tik ar galėsite jai atleisti, jūsų didenybe?

Ji pakėlė į mane ašarų sklidinas akis.

— Širdyje — ne, — tyliai pasakė. — Bet išgelbėsiu ją nuo išdavikės mirties, jei tik galėsiu. Nenoriu matyti, kaip mano tėvo dukra miršta it kokia nusikaltėlė. Bet Elžbieta privalo prisipažinti.

Antrą kartą lankantis rūmuose karalienė tarėsi su patarėjais, bet didžiojoje menėje radau šunį šeriantį Vilį.

— Jūs nemiegate? — paklausiau.

— O tu dar vis su galva? — atšovė jis.

— Negalėjau palikti princesės, — paaiškinau. — Ji prašė.

— Tikėkimės, kad nebūsi paskutinis jos pageidavimas, — sausai ištarė juokdarys. — O tai dar suvalgys paskutinei vakarienei.

— Ar ji turės mirti? — sušnibždėjau.

— Žinoma, — atsakė juokdarys. — Vajetas paneigė jos kaltę ant ešafoto, bet visi įkalčiai prieš ją.

— Bet jis apgynė gerą jos vardą? — viltingai paklausiau.

Vilis nusijuokė.

— Jis visus apgynė. Pasirodo, tai buvo jo vieno maištas, o mes visi įsivaizdavome kažkokią armiją! Jis netgi apgynė Kortenė, kuris pats prisipažino! Nemanau, kad Vajeto balsas ką nors pakeistų. Be to, jo daugiau neišgirsime. Savo teiginių jis nebepakartos.

— Ar karalienė jau apsisprendė dėl princesės?

— Įrodymai prieš ją, — tarė Vilis. — Karalienė negali pakarti šimto ir paleisti jų vadą. Elžbieta skleidžia išdavystę, kaip pašvinkusi mėsa kirminus. Jokios prasmės baidyti muses, atvirai palikus pūti mėsą.

— Greitai? — aiktelėjau.

— Savęs paklausk... — Jis nutilo ir mostelėjo į priimamojo duris. Tos atsilapojo, pasirodė karalienė. Ji nuoširdžiai nusišypsojo mane išvydusi, o aš prisiartinusi puoliau priešais ją ant kelių.

— Hana!

— Jūsų didenybe, — atsiliepiau. — Džiaugiuosi jus vėl matydama.

Jos veidu nuslinko šešėlis.

— Atėjai iš Tauerio?

— Kaip įsakėte, — skubiai atsakiau.

Karalienė linktelėjo.

— Nenoriu girdėti, kaip jai sekasi.

Pažvelgusi į rūstų jos veidą suspaudžiau lūpas ir nusilenkiau.

Marija liko patenkinta mano paklusnumu.

— Gali eiti su manimi. Mes vykstame pajodinėti.

Įsipyniau į jos svitą. Pastebėjau keletą naujų veidų, vyrų ir moterų, bet kaip karalienės dvariškiai, buvo labai saikingai apsirengę, o kaip savo malonumui pajodinėti susirinkęs jaunimas, atrodė labai tylūs. Šitas dvaras darėsi suvaržytas.

Palaukiau, kol visi susės ant žirgų, išjos iš miesto į šiaurę, pro nuostabų Sauthampton Hauzą į laukus, ir tada prisiartinau prie karalienės.

— Jūsų didenybe, ar galėčiau likti su Elžbieta, kol... — nutilau. — Kol viskas baigsis? — šiaip ne taip pabaigiau.

— Ar taip labai ją myli? — piktokai paklausė Marija. — Dabar priklausai jai?

— Ne, — atsakiau, — man jos gaila, kaip ir jums būtų, jeigu tik ją pamatytumėte.

— Neketinu jos aplankyti, — griežtai tarė karalienė. — Ir nedrįstu jos gailėtis. Bet tu gali prie jos likti. Tu esi gera mergaitė, Hana, ir aš nepamiršau, kaip mes vieną dieną kartu įjojome į Londoną.

Ji grįžtelėjo. Londono gatvės dabar buvo visai kitokios, su kartuvėmis ant kiekvieno kampo, su pakaruokliais, kabančiais už kaklo, su maitėdom varnais ant stogų, tunkančiais nuo gerų kąsnelių. Miesto tvaikas priminė marą nešantį vėją, anglų išdavystės kvapą.

— Tuomet turėjau didelių vilčių, — tarstelėjo Marija. — Jos grįš, žinau.

— Neabejoju, — atsakiau, kad netylėčiau.

— Kai atvyks Ispanijos princas, mes daug ką pakeisime, — užtikrino ji mane. — Pamatysi, tada viskas pasisuks į gera.

— Ar jis greitai atvyks?

— Šį mėnesį.

Linktelėjau. Tokia Elžbietos mirties data. Pilypas prisiekė nesirodyti Anglijoje, kol bus gyva protestantė princesė. Jai liko ne daugiau kaip pora tuzinų dienų.

— Jūsų didenybe, — nedrąsiai pabandžiau, — mano senasis šeimininkas, Robertas Dadlis, vis dar Taueryje.

— Žinau, — tyliai atsakė karalienė Marija. — Su kitais išdavikais. Nieko nenoriu apie juos girdėti. Tie, kurių kaltė pripažinta, turės mirti, kad šalis būtų saugi.

— Žinau, kad būsite teisinga, žinau, kad būsite gailestinga, — pasakiau.

— Aš tikrai būsiu teisinga, — pakartojo ji. — Bet kai kas, tarp jų ir Elžbieta, jau išsėmė mano gailestingumą. Geriau tegu meldžia jo iš Dievo.

Pliaukštelėjusi žirgui botagu, ji paragino svitą. Daugiau nebeliko apie ką kalbėti.